Iškalbingi savižudybių skaičiai

 Savižudybių skaičius – labai svarbus rodiklis, atspindintis visuomenės psichikos sveikatos būklę. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis stebima, kad Lietuvoje iki karo savižudybių dažnis buvo pats mažiausiais tarp šalių Europoje, tuo tarpu paskelbus Nepriklausomybę šis skaičius pradėjo augti ir piką pasiekė 2002 metais. Paskui kurį laiką šis skaičius stabilizavosi, tik 2008 metais vėl buvo stebimas kilimas.

  Lietuvoje vyrai žudosi šešis kartus dažniau, nei moterys. Didžiausia rizikos grupė – kaime gyvenantys vyrai. Padidėjusi savižudybių rizika yra susijusi su socialinės – ekonominės padėties pasikeitimu (pvz., ekonominė krizė šalyje, socialinių garantijų, darbo, būsto praradimas) arba su asmeninio gyvenimo krizėmis (pvz., artimo žmogaus netektis, skyrybos, smurtas šeimoje, patyčios, agresyvumas, besaikis girtavimas). Išgyvenamos krizės pasireiškia nuotaikos svyravimais, nerimu, konfliktais su tėvais, draugais. Asmuo renkasi mirtį dažnai apie tai iš anksto pranešdamas – žodžiais ir poelgiais. Praneša ne tik apie norą mirti. Kartu praneša ir apie norą gyventi, nors ir labai silpną norą. Praneša ir apie rusenančią viltį būti išgelbėtam. Kartais jis tiesiai pasako apie savo ketinimą nusižudyti. Kartais – užuominomis, lyg juokaudamas. Arba mįslingai kalba gyvenimo prasmės/beprasmybės, mirties temomis.

  Kilus bent menkiausiam įtarimui, kad žmogus galvoja apie savižudybę, reikia nedelsiant pakalbėti su juo, atkreipti dėmesį į tam tikrą jo nuotaiką, elgesį, užuominas ir paklausti, kas jį slegia, kokių turi rūpesčių, nekritikuoti, nemoralizuoti, negąsdinti, nesistengti pralinksminti, neskubinti, leisti išsikalbėti. Nuoširdus pokalbis – pirmoji pagalba savižudybės krizę išgyvenančiam žmogui. Taip pat reikia kuo skubiau pranešti jo artimiesiems, kad šie nepaliktų ketinančio žudytis vieno. Psichologo pagalba ir/ar medikamentinis gydymas gali padėti žmogui grįžti į pilnavertį gyvenimą. Svarbus savižudybių rizikos veiksnys yra depresija, šizofrenija bei kiti psichikos ir elgesio sutrikimai.

  Vykdant savižudybių prevencines programas vaikų ir jaunimo tarpe pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas šeimai bei mokyklai. Šiame prevencijos procese turi dalyvauti sveikatos priežiūros specialistai, socialinės apsaugos, teisėtvarkos, vaikų teisių apsaugos, švietimo ir mokslo institucijų specialistai, bažnyčios atstovai.

  Rugsėjo 10 d. minima Pasaulinė savižudybių prevencijos diena ir primenama, kad privalome imtis visų įmanomų prevencijos priemonių didėjančiam savižudybių skaičiui mažinti.

 

Laima Miežienė

Visuomenės sveikatos stebėsenos specialistė