2021 m. rugsėjo 4 dienos išvyka buvo prasminga ir senai planuota. Lėšos kelionei surinkome iš kelių šaltinių - pagal LPKTS Pakruojo filialo projektinę paraišką Pakruojo rajono savivaldybės nevyriausybinių organizacijų projektų finansavimo lėšoms gauti, LPKTS projekto  "Už saugią ir tvarią bendruomenę" ir TS-LKD Pakruojo skyriaus. Noriu pasidalinti įspūdžiais ir išsamiu aprašymu renginio, kuris yra viena iš sudėtinių projektinės veiklos bendradarbiaujant su Pakruojo rajono savivaldybe dalis.

Pakruojo rajono savivaldybės tarybos narė Erika Kižienė

Juozo Lukšos-Daumanto atminimo takais
2021-aisiais minimos J. Lukšos-Daumanto 100-osios gimimo ir 70-osios žūties metinės, todėl Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą šiuos metus paskelbti legendinio Lietuvos partizano metais.

Juozo Lukšos-Daumanto ir jo kovų prieš okupantus įamžinimui Lietuvoje vyksta iškilmingi minėjimai, literatūriniai vakarai, pėsčiųjų žygis „Partizanų takais“, partizaninio mūšio inscenizacija, parodos... Rugpjūčio 14 d. Lietuvos partizanų Lukšų gimtojoje sodyboje Juodbūdžio k., Prienų r. vyko legendinio partizano 100-ųjų metinių šventė „Mano mintys tik tu ir Lietuva“ (gimė 1921 m rugpjūčio 4 d., žuvo – 1951 m. rugsėjo 4 d.).

Rugsėjo 4 d. legendiniam partizanui pagerbti vyko net du renginiai: 11:30 J. Lukšos žūties 70-mečio minėjimas jo žūties vietoje Pakaunėje, Prienų r., Pabartupio k., 14 val. – Liubave (Kalvarijos sav.) paminklo, skirto J. Lukšos ir bendražygių prasiveržimams pro geležinę uždangą įamžinti atidengimas.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pakruojo filialas nutarė dalyvauti abiejuose renginiuose. Šioje išvykoje su mumis dalyvavo ir  „Atžalyno“ gimnazijos istorijos mokytoja Gražina Kairiūkštienė su Lietuvos istorija besidominčiais mokiniais.

Nuotolis didelis, renginių pradžios laikas nepalankus. Gaila, pirmojo pabaigos nesulaukėme. Jis vyko iki 14 val., o mums šiuo laiku jau reikėjo būti Liubave. Tačiau pagarbą J. Luko žūties vietoje atlikome: apžiūrėjome kilnojamąją partizanų amunicijos parodą, pabendravome su šeimos nare, brolio Antano dukra Dalia Lukšaitė-Mačiukevičiene, kuri labai džiaugėsi mūsų dalyvavimu ir atvykimu su filialo ir Lietuvos Respublikos vėliavomis. Išklausėme Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos, LR Seimo vicepirmininkės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės ir kitų garbingų atstovų  kalbų. Aidint jauniausios atlikėjos Zitos Bružaitės dainai, padėjome trispalvę gėlių puokštę prie paminklo žūties vietoje. Beje, puokštę nešė taip pat jauniausioji mūsų ekskursijos dalyvė Rozalimo pagrindinės mokyklos pradinukė Eleonora Kižytė, liepsnojančias atminties žvakutes – filialo pirmininkė Erika Kižienė ir šio rašinio autorė.

Prezidentas Gitanas Nausėda savo kalboje padėkojo tėvams ir mokytojams, kurie jaunimui skiepija patriotizmo ir pilietiškumo idėjas, taip pat Lietuvos kariuomenei, šauliams, mokslinin-kams, muziejininkams ir daugybei žmonių už tai, kad J. Lukšos-Daumanto atminimas tebėra gyvas, o jo ginti idealai išlieka jiems vertybiniais orientyrais. Apgailestavo, kad partizano palaikai dar nesurasti. „Mūsų pareiga – susitelkti ir toliau ieškoti tiek J. Lukšos-Daumanto, tiek kitų dar neatrastų ir tinkamai nepagerbtų laisvės kovotojų palaikų. Drąsa ir pagarba Tėvynei negali būti ir nebus užmiršti“, – renginyje sakė šalies vadovas.

Į Liubave (netoli sienos su Lenkija) vykusį renginį suspėjome atvykti laiku. Aikštė prie paminklo buvo pilna kariškių ir šaulių. Minėjime kalbėjo KAM ministras A. Anušauskas, Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas, LGGRTC gen. direktorius dr. Arūnas Bubnys, Kalvarijos savivaldybės meras Vincas Plikaitis, Šaulių sąjungos pirmininkas Albertas Dapkus. Buvo perskaitytas Juozo Lukšos žmonos Nijolės Bražėnaitės-Lukšienės sveikinimas iš JAV.

Kalbėdamas apie J. Lukšos-Daumanto išskirtinumą, krašto apsaugos ministras A. Anušauskas pažymėjo J. Lukšos sugebėjimą atpažinti melą ir klastotes. Vienas ryškiausių Lietuvos partizanų gimtinėje ne kartą susidūrė su išdavikais, o itin įdomus jo vaidmuo buvo demaskuojant Juozą Albiną Markulį-Erelį. Šis MGB užverbuotas agentas inicijavo partizanų suvienijimui skirto vadų vyriausiojo štabo sukūrimą, tačiau tai buvo okupantų klasta ir pasala, į kurią turėjo patekti visi partizanų vadai. Dėl J. Markulio išdavysčių buvo suimti ir nužudyti dešimtys partizanų. Vėliau J. Lukša demaskavo dar ne vieną MGB agentą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tačiau dideles pajėgas jo paieškai skyrę okupantai galiausiai pasiekė savo – 1951 metų rugsėjo 4-ąją vienas garsiausių šalies partizanų miške ties Pabartupio kaimu pateko į pasalą ir buvo nužudytas. Nepamirškime, kad Lukša buvo žmogus, kurį medžiojo visa Sovietų Sąjungos saugumo ministerija. Visa. Operacija buvo koordinuojama ir derinama ne tik Vilniuje, bet ir Maskvoje. Visi rezultatai buvo išklausomi Maskvoje.

Paminklo autorius – architektas Stasys Pūtvis. Paminklo ir renginio organizatoriai: LGGRTC, Lietuvos Šaulių sąjunga ir Kalvarijos savivaldybė. Jį pašventino Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvilas, paminklą atidarė Juozo Lukšos dukterėčia Dalia Lukšaitė-Maciukevičienė, taip pat kaip ir mes suspėjusi atvykti iš renginio, vykusio žūties vietoje Pabartupyje,  ir krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.

Lukšai ir jo bendražygiams skirtas paminklas pažymi jų prasiveržimą per geležinę sovietų uždangą į Vakarus. J. Lukša partizanų vadovybės įsakymu du kartus prasiveržė per sovietų saugomą valstybės sieną, užmezgė ryšius su lietuviais emigracijoje, Vakarams skleidė žinias apie rezistencinę kovą Lietuvoje. 1947 m. gegužę Juozas Lukša kartu su Jurgiu Krikščiūnu-Vytautu ir dar trimis partizanais perėjo SSRS–Lenkijos sieną, perdavė užsienio lietuvių organizacijoms partizanų dokumentus, informavo apie sunkią padėtį Lietuvoje ir birželio pradžioje grįžo atgal. Antrą kartą Juozas Lukša į Vakarus prasiveržė 1947 m. gruodį kartu su Kazimieru Pypliu-Audroniu, juos lydėjo Juozas Kriaučiūnas-Butautas, Leonas Vizgirda-Kariūnas, Vincas Strimas-Šturmas. 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis paskyrė J. Lukšą savo atstovu užsienyje. 1950 metais desantu grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Gynybos pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininku.1950 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis J. Lukšai suteikė Laisvės kovos karžygio garbės vardą ir apdovanojo 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.

1951 m. rugsėjo 4 d. dvigubo agento išduotas žuvo miške į pietus nuo Kauno, ties Pabartupio kaimu, netoli Pažėrų gyvenvietės. Palaikų užkasimo vieta nežinoma iki šiol.

J. Lukša slapyvardžių turėjo ypač daug: Vytis, Skirmantas, Kazimieras, Kęstutis, Skrajūnas, Miškinis, Adomas Mickevičius... Tai tik keli iš daugelio garsiojo partizano slapyvardžių. Dalį jų jis atskleidė savo knygoje „Partizanai“, kurią Lukša parašė gyvendamas užsienyje, Daumanto slapyvardžiu. Knygoje buvo pakeista ir dalis vietovardžių, o leidėjams palikti raktažodžiai. Raktažodžiai palikti galvojant, kad Lietuva ateityje bus nepriklausoma, bus galima rezistentus identifikuoti pagal raktažodžius, o tie žmonės iš tikrųjų neabejojo, kad anksčiau ar vėliau Lietuva bus nepriklausoma. Taigi, dalį slapyvardžių Lukša atskleidė pats, dalis buvo atskleista iš MGB sukauptų dokumentų, dalis – iš dokumentų kuriuos rašė patys partizanai.

Paminklas Liubave tikrai įspūdingas. Tokių dar neteko matyti.  Prie jo renginio dalyviai dėjo gėles, stojosi nuotraukai. Tarp jų ir mes. Mūsų trispalvę puokštę padėjo Pakruojo „Atžalyno“ gimnazistė Gerda Bertulytė.

Renginys Liubave buvo tikrai įspūdingas, nepamirštamas. Ypač sujaudino būsimųjų ir jaunųjų šaulių pasižadėjimo priesaika, įspūdingi krašto kariai, karinis orkestras.

Po renginio pasivaišinę kareiviška koše, pakeliui į namus, užsukome į Suvalkijos sostinę Marijampolę. Čia turėjome dvi valandas laisvo laiko pasivaikščioti įspūdingame Poezijos parke, miesto centrinėje aikštėje pasigrožėti didingu Kęstučio Balčiūno paminklu „Tautai, kalbai, Lietuvos vardo 1000-mečiui paminėti (1009–2009)“  (architektai Vida Naumavičienė ir Kristina Balčiūnaitė), kuriame bareljefas su M. Dukšos žodžiais: “Kalba yra bendras meilės ryšys, Tėvynės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“, o jo viršūnėje Vytis, kurio taip bijo Vilniaus meras. Pavydu. Provincijos miestas padarė daugiau negu Vilnius. Šaunuoliai, suvalkiečiai!

Šeštadienio išvyka buvo prasminga ir senai planuota. Lėšos kelionei suplaukė iš LPKTS projekto  "Už saugią ir tvarią bendruomenę", pagal LPKTS Pakruojo filialo projektinę paraišką Pakruojo rajono savivaldybės nevyriausybinių organizacijų projektų finansavimo lėšoms gauti ir TS-LKD Pakruojo skyriaus.

Beje, kelionės metu prisiminėme ir Juozo Lukšos asmeninį gyvenimą, sklaidėme knygą „Laiškai mylimosioms“ su brolio partizano Antano Lukšos autografu man, šio straipsnio autorei, kalbėjome apie  jo didžiulę meilę dviems mūzoms: Nijolei Bražėnaitei-Lukšienei ir Lietuvai, kurioje nugalėjo Lietuva.    

Zita Vėžienė, 2021 09 08

Juozas Lukša – partizanų majoras (1951 m.), majoras (1998 m., po mirties), Laisvės kovos karžygys (1950 m.), karys savanoris (1997 m., po mirties).
Juozas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Juodbūdžio kaime, Šilavoto parapijoje, Marijampolės apskrityje (dabar Prienų rajonas); išduotas žuvo 1951 m. rugsėjo 4 d. Pabartupio kaimo pamiškėje.

Nuotraukos Beatryčios Zujevaitės ir Erikos Kižienės