Rugsėjo 23 dieną Pakruojo rajono ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų ir pedagogų grupė vykome į edukacinę kelionę pasižvalgyti po Panemunės pilis. Mus lydėjo gidas-istorikas Algirdas Pilipauskas. Buvo malonu, kai dairydamiesi pro langą, išgirsdavome įdomų pasakojimą apie regimus vaizdus bei istorinius objektus.

Pirmas mūsų sustojimas – Seredžius. Tai mažas miestelis, įsikūręs Nemuno ir Dubysos santakoje. Čia iškilęs piliakalnis, vadinamas Palemono kalnu. Pasak legendos, tai yra Lietuvos valstybės įkūrėjo Romos kunigaikščio Palemono kapas. Labai smagiai pasimankštinome, kol užkopėme į piliakalnį. Buvo verta, nes atsivėrė nuostabus vaizdas į Nemuną ir apylinkes.

Kitas mūsų sustojimas buvo mažiausias Lietuvos miestelis Veliuona. Miestelis įsikūręs dviem aukštais Nemuno terasoje Pakalnėje ir Antkalnėje. Miestelis gražiai sutvarkytas, džiugina gėlynų bei poilsio zonų gausa. Nemuno pakrantėje stovi iš medžio išskobtas suoliukas su dviem varlėmis. Ant suoliuko užrašas ,,Pabučiuok mane 12 valandą“. Iki 12 val. laukti dar buvo daug laiko, skubėjome apžiūrėti kitus įdomius objektus. Taip ir nesužinojome, kas būtų atsitikę, pabučiavus varles.

Prieš bažnyčią stovi paminklas Vytautui. Du Veliuonos piliakalniai maždaug 30 metrų aukščio. Vėl smagus kopimas aukštyn. Žavi didingai tekantis Nemunas ir nuostabūs vaizdai. Čia stovėjo Junigedos pilis, kuri 1315 m. jau vadinama Veliuonos pilimi. Legenda pasakoja, kad čia, kryžiuočiams pirmą kartą panaudojus šaunamąjį ginklą, žuvo ir yra palaidotas kunigaikštis Gediminas. Antrą piliakalnį apžvelgėme, išmatavome aukštį, laiptuką statumą ir... nebelipome. Gal kitą kartą.

Atvykome į Raudonės pilį, kuri mena XVI a. pabaigą. Pilis raudonų plytų, išlikęs vienas bokštas, kuris atviras lankytojas. Sėkmingai įkopėme į 33,5 m. aukščio bokštą, kurio viršūnė išmūryta dantyta forma. Raudonės pilyje nuo 1965 m. iki 2018 m. veikė mokykla, tad praeities dvelksmo mažai telikę. Aplink pilį auga parkas, yra tvenkiniai. Vietinė gidė pasakojo, kad tvenkinys vadinamas Napoleono kepure, nes yra panašios į kepurę formos. Skroblų alėja veda link Beždžionkalnio. Legenda pasakoja, kad vienas pilies šeimininkas turėjo beždžionėlių, jas labai mylėjo. Beždžionėlėms mirus, jas laidojo auksiniuose karsteliuose, o kapo vietoje supylė kalnelį. Bendruomenės moterys pagal Raudonės pilies ponios Sofijos užpatentuotą receptą gamina virtinukus, kuriuos išragavome – buvo labai skanu.

Tolesnis kelionės maršrutas atvedė į Panemunės pilį. Tai yra geriausiai išlikusi renesansinė rezidentinė pilis Lietuvoje. Pilis rekonstruota Vilniaus dailės akademijos dėka, šalia tvenkiniai ir parkas. Panemunės pilis išsiskiria efektingu dydžiu ir išlikusia Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikus menančia sienų tapyba. Ypatinga vertybė yra skirtingų epochų ir jas atspindinčių stilių dermė: renesansas, barokas, klasicizmas. Po pilį mus vedžioja gidas Marius ir pasakojo įdomias pilies istorijas. Gidas aprodė įspūdingo dydžio krosnis, kur galėdavo iškepti iki 100 kepalėlių duonos. Šiurpus akcentas – kalėjimas. Tai 6 metrų gylio tamsi, drėgna duobė. Net pažvelgti buvo baugu. Kas dar turėjom jėgų, tai beveik vertikaliais laiptais užkopėme į bokštą. Vaizdai nepakartojami! Kiek gražaus ir įdomaus yra Lietuvoje, tik reikia norėti tai pamatyti.

Visų keliavusių vardu dėkoju švietimo skyriaus vyr. specialistei Vilmai Jaraitei už edukacinės kelionės organizavimą, malonų bendravimą, gerą nuotaiką. Ačiū gidui Algimantui už įdomius pasakojimus.

Viršelio nuotraukoje - Keliautojos Veliuonoje

Pakruojo vaikų lopšelio-darželio „Vyturėlis“
priešmokyklinio ugdymo mokytoja Stasė Arlauskienė