Spalio 20-ąją, priešpaskutinį spalio ketvirtadienį,  Pakruojo Juozo Paukštelio bibliotekoje įvyko tradicinis  poezijos ir diskusijų vakaras „Pasikalbėjimai prie židinio“. Šį kartą savo kūrybą skaitė pakruojietė literatė Regina Pupinytė.

Pilnutėlė bibliotekos salė nuščiuvo, kai  švelnia melodija pravirko pianino klavišai, paliesti Martynos Jurevičiūtės rankų (Juozo Pakalnio menų mokyklos moksleivė, ją moko mokytoja R. Venslovienė).  Regina Pupinytė sakė, kad viena, kai važiuoji  kur į svečius skaityti kūrybos su grupe bendraminčių iš literatų klubo „Židinys“, ir visai kas kita, kai viena stovi priekyje ir turi  atverti savo emocijas eilėmis, jaudulys didelis, gali ir balsas, rankos sudrebėti.

Prieš skaitydama kiekvieną eilėraštį, R. Pupinytė aiškino apie kūrinio atsiradimą: kam jis skirtas, kokios akimirkos suteikė stiprių emocijų, kad eilės gimtų.  Su šypsena susirinkusiems pasakojo, kad pirmąjį savo eilėraštį parodžiusi broliams. Šie nepatikėję ir sakę: prisipažink, kad nusirašei...   Kurį laiką maždaug apie 30 metų gyveno toli nuo Pakruojo – Varėnoje. Ilgesys tėviškės, draugų sugrąžino prie savo šaknų...

„Savo kūryboje apie gamtą nerašau, bet ji kaip simbolis išreikšti nuotaiką, išgyvenimą.“

Įspūdžių  literatė semiasi ir iš kelionių, kurias labai mėgsta: nauji veidai, architektūra, kultūra  virsta į naują patirtį, polėkį, kuris ir įkvepia  rašyti.

Suplėšyti laiškai
Tau buvo lengva plėšyt mano laiškus?
Jie rudeniniais lapais žemėn krito
liūdni, tačiau be nuoskaudos. Juk aišku –

laiškai, jų žodžiai nekeičia likimų.
Tarsi nebūta išsakyto jausmo
linksmai, dramatiškai, eilėm ir proza.
Jis išsisklaidė tarsi varpo gausmas,

išlijo lietumi ant žemės veido juodo.
Jau užmiršau, kokius žodžius kalbėjau
tik tau vienam, jaunystės drauge, tiktai tau.
Ruduo kasmet sugrįžta, tik ne tas rugsėjis,

kai savo liūdesio rūkuos aš paklydau.
Neskauda jau, seniai jau nebeskauda,
kad neieškojai, nešaukei vardu.
Suplėšytų laiškų skutai dar mano saujoj,
bandau surinkt žodžius į tekstą – negaliu...

Besiklausant R. Pupinytės eilėraščių, supranti, kam žmogaus sielai šiandien reikalinga poezija:  ji žadina dvasios pilnatvę, teikia ramybę ir paguodą. Pakylėja  mylėti, o meilė ir poezija yra stipri jėga, kuri paveikia žmogų, atveria, priverčia susimąstyti. Ji tampa atramos šaltiniu, padedančiu nepalūžti net ir pačiu beviltiškiausiu metu. Tai poezija, kuri nepavaldi logikos dėsniams. Reginos eilėraščiai – tai ne konstatavimas gyvenimo ar dvasinio įvykio, bet ėjimas procesu, apmąstymas to vyksmo ir apsvarstymas, pajautimas jo vietos savo likime, o gal mūsų.  Poezijos  mylėtojams tą vakarą siurprizą pateikė ir Pakruojo rajono savivaldybės administracijos vicemeras Virginijus Kacilevičius , kuris literatę pažįsta nuo  ketverių metų ir pagal Reginos Pupinytės eiles sukūręs dainas ir jas atlikęs gitarai pritariant.  Renginiui  pasibaigus  literatę sveikino draugai, bendradarbiai ir linkėjo, kad eilėraščiai, kuo greičiau nugultų į knygos  puslapius.

Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja Judita Jereckienė
Nuotraukos  vyresniosios bibliotekininkės Sigytos  Kavaliauskienės