Liepos 28 dieną Pakruojo Juozo Paukštelio viešojoje bibliotekoje atidaryta pakruojiečio  foto mėgėjo Virginijaus Jaseliūno fotografijų paroda „Mūsų paukščiai“.

Kaip dažnai mes sekame paukščių pavyzdžiu! Leidžiamės į tolimiausius kraštus, perplaukiame jūras, pereiname dykumas, pasiekiame aukščiausias viršukalnes... Neįtikėtinus atstumus reikia įveikti paukščiams, kad nutūpę Lietuvoje suktų lizdus, perėtų paukščiukus ar kiek pailsėję leistųsi į dar tolimesnę kelionę.

Lietuva – praskrendančių paukščių šalis, čia driekiasi bene didžiausias Vakarų Palearktikoje paukščių migracijos kelias. Iš Šiaurės pusrutulio vakarinės dalies į pietus pro mūsų šalį praskrenda apie 80 procentų visų migruojančių paukščių. Būna dienų, kai pakėlęs galvą Kuršių nerijoje gali pamatyti tūkstantinius būrius, – Rytine Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrante, rudeninės migracijos dienomis, nuo rugsėjo vidurio iki spalio antrosios savaitės, praskrenda milijonai sparnuočių. Kai kurie iš jų trumpam stabteli pailsėti natūraliuose miškuose, pelkėse, pievose, palei didžiąsias mūsų upes ar pamaryje. Žmogaus rankų nepaliestos vietos, įspūdinga gamta ir joje koncertus rengiantys reti paukščiai – tikras lobis ne tik ornitologams, bet ir paukščių stebėtojams, jų giesmių kolekcionieriams bei fotografams.

Pasak paties fotografijų autoriaus, gerb. Virginijaus Jaseliūno šis pomėgis atsiradęs dar vaikystėje. Pirmasis fotoaparatas buvęs „Smena“. Praleisdavęs ir pamokas mokykloje, kad galėtų pabuvoti miške ar laukuose ir stebėti paukščius, ieškoti jų lizdų... Už praleistas pamokas bardavo mokyklos direktorius, auklėtoja.

Parodos atidaryme kalbėjusi J. Jereckienė pastebėjo, kad paukščių stebėjimas – puikus būdas praleisti laisvalaikį, kadangi sparnuočius galima aptikti kone visur ir bet kuriuo metu. Tai patvirtina daugelyje Europos šalių vis labiau populiarėjantis ornitologinis turizmas ir išvykos į gamtą. Dažniausiai tam nereikia nei įmantrios įrangos, nei didesnių pradinių investicijų. Užtenka ir paprasčiausių optinių prietaisų, bei pradinių žinių apie paukščių išvaizdą, jų balsus bei buveines – ką ir kur galime aptikti tam tikru metų laiku. Nors paukščių įvairovė santykinai nemaža net miestuose ar gyvenvietėse, visgi norint aptikti kažką įdomaus ar unikalaus reikėtų aplankyti kuo įvairesnių vietovių, kuriose išlikusi natūrali, žmogaus mažai paveikta gamta. Šiuo metu daug informacijos apie paukščius galima rasti internete.

Gerb. parodos autorius Virginijus džiaugėsi pažintimi su Lietuvos ornitologijos draugija, kur gavo tikslią informaciją, kaip stebėti tuos paukščius, jų jauniklius, perėjimo vietas, juos žieduoti. Visus savo pastebėjimus užrašęs, siųsdavo į Lietuvos ornitologijos centrą. Paklaustas, ar būna kokių juokingų nutikimų jo pomėgyje – nusišypsojęs atsakė, kad įsimintiniausi susitikimai su pelėdomis, kurios yra labai piktos ir uoliai gina savo lizdą, puola su nagais, o kirai, atvirkščiai, apdergia. Norint sulaukti atskrendančio paukštelio reikia daug kantrybės, kartais reikia ilgai laukti, kad jis nutūptų. Taip pat reikia vengti, kad paukštelis nepamatytų žmogaus akių. Paukščių priviliojimui autorius turi slaptus garsus - giesmes, kurios griežtai draudžiamos naudoti tuo laikotarpiu, kai paukščiai peri ir augina jauniklius. Bibliotekoje šiuo metu eksponuojamos nuotraukos tai tik maža dalis Virginijaus kolekcijos.

Foto parodos atidarymo popietę pradėjusi literatė Dalė Gurkšnienė nustebino lankytojus, skaitydama paties parodos autoriaus sukurtas eiles. Iš pažiūros kuklus, Virginijus, pasirodo, slepia  nuo kitų, kad groja gitara, kuria eiles. Virginijus pasižadėjo visiems susirinkusiems, kad sekanti paroda bus skirta patiems mažiausiems vabalams. Taip pat prasitarė išdrįsiąs ir pagroti, ir padainuoti.  Bibliotekoje fotografijų paroda veiks iki rugpjūčio 31dienos.

Kviečiame apsilankyti.

Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja
Judita Jereckienė
Nuotraukos R. Livanienės