2021-ųjų kovo 30-ąją – rašytojos, publicistės, filantropės, lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvės, visuomenės veikėjos, Lietuvos Steigiamojo Seimo narės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (1861–1943) 160-oji sukaktis. Šios neeilinės moters gyvenimas neatsiejamai susijęs su Puziniškio dvaru, Joniškėliu, Panevėžiu. Ir tie faktai žinomi daugeliui. Tik retas žino rašytojos sąsajas su Pakruojo kraštu. Todėl šis pasakojimas – apie tai.

Senelis Petkevičius buvo Padubysio dvaro prievaizdas
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė gimė ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Puziniškyje (dab. Panevėžio r.) bei Joniškėlyje (dab. Pasvalio r.). Petkevičiai nebuvo seni šių vietų gyventojai. Pirmieji Puziniškyje apsigyveno rašytojos seneliai iš tėvo pusės: Felicijonas Petkevičius (1789–1863) ir Justina Janulevičiūtė, Janulytė (1798–1854). 19 a. pirmojoje pusėje čia atsikėlė iš Rozalimo apylinkių Padubysio dvaro. Bajoro luomui priklausęs Felicijonas Petkevičius buvo minimo  dvaro savininko Stanislavo Bialozaro prievaizdas. Iš to paties dvaro, tik jau iš baudžiauninkų buvo kilusi ir Justina Janulevičiūtė. Reikia manyti, kad Justinos būta neprastos merginos, jei sugebėjo galvą susukti dvaro prievaizdui ir dar bajoro luomo atstovui ir už jo ištekėti. G. Petkevičaitės-Bitės atsiminimuose iškyla ne tik gražios, bet ir išmintingos, darbščios, jautrios širdies ir visos apylinkės gyventojų gerbiamos senelės paveikslas. Jaunoji Petkevičių šeima kurį laiką gyveno Padubysio (Rozalimo) dvare. Čia 1828 m. spalio 17 d. gimė sūnus Jonas Leonas, būsimasis Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvas. 1830 m. Petkevičiai susilaukė dukters Karolinos Eleonoros, o 1832 m. – sūnaus Juozo Vladislovo. 1835 m. iš dvarininko Bialozaro nusipirko 102 hektarų žemės turintį Puziniškio vienkiemį ir jame apsigyveno.

Čelkių dvarą nuomojo seneliai Chodakauskai
Prabėgus beveik dviems dešimtmečiams po Petkevičių išsikėlimo iš Padubysio, Rozalimo apylinkėse apsigyveno G. Petkevičaitės-Bitės seneliai iš motinos pusės: Marija Namarauskaitė-Chodakauskienė (1815–1902) ir Kazimieras Chodakauskas (1814–1905). Chodakauskų šeima, skirtingai nei Petkevičių, nebuvo nei tų apylinkių, nei kaimyninių vietovių žmonės. 1854 m. pavasarį į Čelkius jie atsikėlė iš Ignalinos dvaro (dab. Zarasų r.). Anot istorikės Ingridos Jakubavičienės, šiam persikėlimui įtakos galėjo turėti Kazimiero krikštatėvio, turtingo bajoro dvarininko Pranciškaus Karpio, valdžiusio keletą dvarų, pasiūlymas nuomotis Čelkių dvarą. Kartu su tėvais į Čelkius atvyko ir penkiolikmetė jų dukra Malvina Ona (1839–1870), gimusi Kazliškių dvare (dab. Molėtų r.). Kiek ilgai Čelkiuose gyveno Malvina Ona – neaišku. Yra žinoma, kad mokėsi Vilniaus gimnazijoje. 1860 m. ištekėjo už Joniškėlio gydytojo Jono Leono Petkevičiaus ir apsigyveno Puziniškyje.

Čelkiuose Chodakauskai gyveno tol, kol gimnazijose mokėsi jų vaikai. Apie 1872-uosius  iš dvarininko Karpio išsinuomojo Smilgių dvarą (dab. Panevėžio r.), o Čelkių nuomą perėmė jų sūnus Zbignevas Antanas Chodakauskas (1847–1930).

Viešnagė Čelkiuose
Sunku įsivaizduoti anūkų vaikystės vasaras be viešnagių pas senelius. Ne išimtis buvo ir Petkevičių vaikai. Čelkių dvare ne kartą lankėsi ir viešėjo jų dukrelė Gabrielė, o 1865-aisiais čia praleido ir vasarą. Neverta abejoti, kad tų vasarų, praleistų pas senelius, buvo ir daugiau. Apie jas G. Petkevičaitė-Bitė atsiminimuose rašė:
„Bobutė (motinos motina) irgi buvo aukštos dvasios kultūros žmogus, lygaus būdo ir su visais lygaus apsiėjimo. Mėgdavome mes, vaikai, vasarą pas ją viešėti. Niekuomet ji mūsų nebardavo. Be to, jos dvariukas (nuomoj laikė Čelkius, Smilgių par.) stovėjo sodžiaus viduryj, kame nuolat pro tvoras galėjome šnekėtis su sodžiaus vaikais, su kuriais labai mėgdavome draugautis...
Eidavau daržan drauge su samdininkėmis daržovių ravėti, su bobute naminių paukščių lesinti, kiaušinių rinkti; mažieji povukai būdavo visai mano globai pavedami, rudenį dėdės pasiimdavo mane miškan ir, pasisodinę sau ant peties, leisdavo riešutauti. Gaudavau iš bernų tyčia man pataisytą grėbliuką, kai pievos buvo šienaujamos, ir grėbdavau, kad leistų man drauge su kiaulių piemenimis gryčios slenksty susėsti ir iš vieno bliūdo su jais mediniu šaukštu kleckus valgyti. Kiek menu, tie piemenų kleckai buvo man visuomet daug gardesni už visas vakarienes, mums, ponams, verdamas“. (Petkevičaitė-Bitė, Gabrielė.  Raštai. T. 1: Krislai. Vilnius: Vaga, 1966,  p. 331–332).

Mokėsi Pamūšio dvare
G. Petkevičaitei-Bite, nors ir trumpai, teko mokslus eiti ir mūsų krašte. Tai buvo 1869 m. rugsėjo 2 d. – 1870 m. gegužę. Mokėsi ji Didžiojo Pamūšio dvare (dab. Linkuvos seniūnija), priklausiusiam Liudvikui Smogoževskiui, pas jo žmoną Oną Smogoževskienę bei dukrą Smogoževskaitę. Ar siejo bajorus Smogoževskius ir Petkevičius giminystės ryšiai – neaišku. Kad tai buvo gerbiami  Joniškėlio gydytojo šeimos žmonės byloja faktas, kad Oną Smogoževskienę Petkevičiai pasirinko jauniausiojo sūnaus Leono Aleksandro, gimusio 1869 m. gruodžio 31 dieną, krikštamote.

Dėdės
Dabartiniame Pakruojo krašte gyveno ne tik rašytojos seneliai, bet ir dėdės (motinos broliai). Du iš jų kurį laiką iš dvarininko Karpio nuomojosi mūsų rajone buvusius dvarus. Gavenonių – Antanas Chodakauskas (1850–1925), Rimkūnų – Steponas Jonas Chodakauskas (1843–1915). Pavėzgių dvarą valdė Zbignevas Antanas Chodakauskas (1847–1930). Du Petkevičaitės dėdės buvo vedę Landsbergytes. Steponas Jonas Chodakauskas – Adolfiną Karoliną, Zbignevas Antanas Chodakauskas – Elviną Feliciją. Pastaroji ir buvo paveldėjusi Pavėzgių dvarą. Su Landsbergių gimine susijusi ir Petkevičių šeima. Vienturtė G. Petkevičaitės-Bitės tėvo sesers Karolinos Eleonoros dukra Marija Magdalena buvo ištekėjusi už dramaturgo Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio. 1879 m. liepos 15 d. jų santuoka buvo užregistruota Klovainių bažnyčioje. Deja, ji  truko gan neilgai – apie 1884 m. Marija Magdalena mirė.

Antanas Chodakauskas
Artimiausias dvasia Gabrielei buvo dėdė Antanas Chodakauskas, 1884–1908 metais gyvenęs mūsų rajone esančiame Gavenonių dvare (dab. Šiaudinių kaimas). Jį savo atsiminimuose ne kartą mini ir Petkevičaitė. Nežiūrint to, kad buvo lenkas, save laikė lietuviu ir visa širdimi pritarė lietuvių tautiniam  sąjūdžiui, bendravo su jo veikėjais: Pašvitinio apylinkių Pavirčiuvės dvare gyvenusiu Povilu Višinskiu, Žeimelio gydytoju Adomu Sketeriu, Motiejumi Čepu, kilusiu iš Diržių kaimo. Bičiuliavosi ir su kalbininku Jonu Jablonskiu. Jablonskis su šeima Gavenoniuose ilsėjosi ne vieną vasarą. Beje, Petkevičaitė buvo ir Antano Chodakausko dukters Sofijos, vėliau tapusios pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmona, krikštamotė.

1908 m. vasarą Chodakauskai iš Liudomiro Krauso nupirko Sebentiškio dvarą (dvaras – dab. Biržų r.). Prieš mirtį 20 ha  žemės paaukojo Suosto bažnyčiai. Palaidoti Suosto kapinese, šalia knygnešio Jurgio Bielinio.
Artimųjų kapai – Pakruojo rajone

Pakruojo krašte ne tik gyveno Bitės artimieji, bet  dauguma jų atgulė amžino poilsio. Rozalimo miestelio senosiose kapinėse palaidota rašytojos motina, seneliai Chodakauskai bei jų vaikai Vanda ir Aleksandras, anūkas, Zbignevo Antano Chodakausko sūnus Aleksandras; Laimučių (Klovainių seniūnija) – Petkevičaitės-Bitės tėvas, jo sūnus Leonas, marti Magdalena ir sesuo Karolina Eleonora su vyru; Pašakių (Klovainių seniūnija) – rašytojos seneliai Felicijonas ir Justina Petkevičiai bei jų vaikai Juozas Vladislovas ir Florijonas Felicijonas; Stačiūnų (Lygumų seniūnija) – Petkevičaitės-Bitės dėdės Zbignevo Antano  Chodakausko šeima.

Bičiulė Konstancija Bagdonavičienė
Pakruojo krašte Petkevičaitė-Bitė turėjo ne tik giminų, bet ir artimų bičiulių. Viena iš jų – Rozalimo (Padubysio) dvaro savininkė Konstancija Bagdonavičienė (Bogdonavičienė). Minimą dvarą valdė iki 1914-ųjų. Vėliau dvarą atidavė podukrai, o pati sau Rozalimo miestelyje, prie pat pušyno pasistatydino įdomios architektūrinės formos medinį namą.

Bagdonavičienė pasižymėjo tvirtu charakteriu, griežta, savita nuomone, kur kas platesniu akiračiu, nei kiti provincijos dvarininkai. Ji buvo tas žmogus, su kuriuo Petkevičaitei buvo malonu bendrauti. Apie bendrystę ir draugystę su Bagdonavičiene rašė „Karo meto dienoraštyje“. Jame Bagdonavičienė vadinama „Kaimynės politikės K. B.“ vardu. Pateikiu nedidelę ištrauką iš „Karo meto dienoraščio“:
„Buvo šiandien apsilankiusi dvarininkė B{ogdonavičienė} iš P. prie pat Rozalimo. Neapsakomai apsidžiaugiau tos ponios apsilankymu. Ji vienintelė tarp šios apylinkės dvarininkų, kuri orientuojasi politikoje.
Atitekėjusi iš Poznanės, nors ir aristokratų kilmės (giminiuojasi su mūsu kunigaikštienėmis Oginskienėmis), pakrikusi kaip ir visas tas luomas, tačiau protauja sveikai ir turi nemažą bagažą žinių iš istorijos ir literatūros.
Mano širdį prie jos traukia jos teisingas nusistatymas mūsų tautos klausimu. Nesidrovi ji niekuomet, pasitaikius progai, tą savo nusistatymą pabrėžti ir mus puolantiems dvarininkams tiesiai į akis drožti:
Esu lenkė, bet čia, Lietuvoje, stoviu už lietuvybę, nes tik toks mūsų nusistatymas bus teisingas.
Pasistengė ji ir mūsų kalbos pramokti, nors jos lūpose skamba neįpratusiems jos klausytis kaip nelyginant kiniška... Tačiau, atsižvelgiant į gerus moters norus, reikia ją už tai pagerbti. Auklėdama ir augindama 20 metų atgal savo podukras, į jų mokslo planą buvo įtraukusi ir lietuvių kalbą, ką gal vienas iš tūkstančio (gal ir to ne) mūsų dvarininkų yra daręs. Tos podukros užtai ir išmoko. Kitų mokytojų nesant, anais laikais vietos gydytojai buvo kviečiami dėstyti (d-rai Polujanskas ir Antanas Vileišis) lietuvių kalbos“. (Petkevičaitė-Bitė, Gabrielė. Raštai. T. 2: Karo meto dienoraštis. Vilnius: Vaga, 1967, p. 31–32).

Pas Bagdonavičienę lankydavosi ir Petkevičaitė. Pirmojo pasaulinio karo metais kurį laiką net gyveno.  

Apie tolimesnį Bagdonavičienės gyvenimą nedaug žinoma. Anot Petkevičaitės, „Lenkijoje turėjo įtakingų giminų. Vienas iš jų – užsienio reikalų ministras J. Bekas. Šiam mirus, išvyko į Lenkiją perimti jo palikimo. Čia neilgai pagyvenusi, mirė“.

Pakruojiečiai - bendražygiai
Tarp pažįstamų Pakruojo krašto žmonių buvo ir Petkevičaitės idėjų draugai – lietuviško sąjūdžio veikėjai, varpininkai: Žeimelio gydytojas Adomas Sketeris, teisininkas Motiejus Čepas iš Diržių kaimo, lietuvių tautinio sąjūdžio simpatikas Jonas Siabas, Kremblių dvaro savininkės sūnus.  Beje, jei šiandien žinome ne tik Jono Siabo vardą ir pavardę, bet ir daugiau jo gyvenimo faktų, turime būti dėkingi Petkevičaitei, parengusiai porą straipsnių.

Ir geroji šių metų žinia
2021 m. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ (apdovanojimą 2011-aisiais įsteigė Lietuvos Seimas) laureate išrinkta pakruojietė kraštotyrininkė, visuomenininkė, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, keliolikos publicistikos knygų autorė Zita Vėžienė.

Literatūros sąrašas:
Bernotienė, Jolita, Jakubavičienė, Ingrida. Ponios Smetonienės virtuvė. Vilnius: Aukso žuvys, 2020.
Čepas, Motiejus. Molio Motiejaus užrašai. Vilnius, 2007.
Jakubavičienė, Ingrida. Duetas: Antanas ir Sofija Smetonos. Vilnius: Versus aureus, 2016.
Landsbergis-Žemkalnis, Gabrielius. Raštai. Vilnius: Vaga, 1972.
Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos 2011 m. renginių kronika: {rankraštis} / parengė Judita Jereckienė. Pakruojis, 2011.
Petkevičaitė-Bitė, Gabrielė. Raštai. T. 1: Krislai. Vilnius: Vaga, 1966.
Petkevičaitė-Bitė, Gabrielė. Raštai. T. 2: Karo meto dienoraštis. Vilnius: Vaga, 1966.
https://www.15min.lt/media-pasakojimai/gabriele-petkevicaite-bite-540
https://www.geni.com/people/Jonas-Petkevi%C4%8Dius/6000000010199766183
https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=37287&p_k=1&p_t=272948
https://www.geni.com/people/Marija-Landsbergien%C4%97/6000000034171498386

Genė Juodytė,
Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos vyresn. bibliotekininkė kraštotyrai